Vilniaus savivaldybės Grigiškių gimnazijos mokinių (Nikita Leonovič, German Surkov, Karina Moisejeva, Daria Smotkina, Arina Vysockaja) ir mokytojų (koordinatorė Daiva Griškevičienė, anglų kalbos mokytoja Natalija Oniščiuk) grupė gegužės 9-13 dienomis vykdė Erasmus+ projekto UNESCO culture ambassadors mobilumą C2 Turkijoje (Karabuk). Pagrindinis mobilumo tikslas buvo susipažinti su vietovės UNESCO paveldu, aptarti ir palyginti Turkijos ir projekto šalių partnerių valstybinių institucijų indėlį organizuojant UNESCO objektų apsaugą. Viešnagės Turkijoje metu mokiniai ir mokytojai aplankė Stambulą. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Sofijos soborui (arba Haghia Sophia – Šventoji Sofija). Šis pastatas laikomas vienu garsiausių objektų ne tik Stambule, bet ir visoje Turkijoje. Pradėtas statyti VI a. imperatoriaus Justiniano įsakymu (ant prieš tai dviejų buvusių bazilikų degėsių), pastatas laikomas iškiliausiu bizantų architektūros statiniu. Jo architektai – Anthemios iš Tralio (Tralle) ir Isodoros iš Mileto (Milete). 1453 m. sultonas Mahomedas pavertė baziliką mečete. Pagrindinė bazilikos puošmena – milžiniškas kupolas, kuris iš apačios atrodo lyg besklandantis ore. Baziliką taip pat puošia mozaikos, freskos ir marmurinės skulptūros, atkeliavusios dar iš Bizantijos laikų. Aplankyta ir Sultono Ahmedo mečetė arba Mėlynoji mečetė. Mečetė pastatyta XVII a. Osmano imperijos sultono Ahmedo I paliepimu. Tikroji jos paskirtis ginčytina, kadangi priešais stovi Sofijos soboras, kuris tuo metu jau buvo perkonstruotas į mečetę. Spėjama, jog sultonas tiesiog norėjo sunaikinti kelis rūmus, priklausiusius imperiniams ministrams, tad jų vietoje ir pastatė Mėlynąją mečetę, nepaisant lėšų stygiaus ir dvasininkų nepritarimo. Savo išvaizda mečetė yra visiškai priešinga Sofijos soborui. Mėlynoji mečetė yra įspūdinga iš išorės (dėl pilko akmens ji matoma net iš tolimų Stambulo kampelių).
Kitas labai įdomus UNESCO saugomas miestas yra Šafranbolu. Safranbolu miestas priklausė Romos provincijai – Paflagonija ir per savo istoriją pergyveno daug civilizacijų: Romos, Bizantijos, Seldžiukų, Osmanų imperijas. Osmanų imperijos laikais, miestas buvo svarbiu šilko kelio centru, karavanų kelio prekybos kelyje iš Kastamonu į Stambulą. Miesto mečetės, bankai ir medresės buvo pastatytos XIV a. Pastatyti mediniai, medžio raižiniais puošti ir įvairiomis spalvomis išdažyti, gyvenamieji namai, lėmė aplinkinių Turkijos miestų architektūros stilių. Safranbolu buvo osmanų sultono šeimos artimųjų ir didžiųjų vizirių rezidencija. Miesto pavadinimas kilęs iš čia auginamo prieskonio – šafrano, nes Safranbolu buvo šio prieskonio auginimo centru. Ir dabar, netoliese esančiame Davutobasio kaimelyje, yra auginamas daržinis krokas. Safranbolu senamiestyje išliko 1008 istoriniai pastatai ir įrengimai, atspindintys turkišką architektūrą. Tai 25 mečetės, 8 istoriniai fontanai, 5 turkiškos pirtys, 3 karavansarajai (karavanų vilkstinių užvažiuojamieji namai), bokštas su laikrodžiu, saulės laikrodis, senovinė ligoninė, akvedukas ir šimtai pastatų bei rūmų. Taip pat yra antikinių laikų miesto apsauginis pylimas ir istoriniai tiltai.
Amasra yra nedidelis Juodosios jūros uosto miestelis Bartino provincijoje , Turkijoje , anksčiau žinomas kaip Amastris .Miestas šiandien yra labai vertinamas dėl savo paplūdimių ir gamtos, todėl turizmas tapo svarbiausia jo gyventojų veikla. 2010 metais gyveno 6500 gyventojų. Amasra turi dvi salas: didžioji vadinama Büyük ada (“Didžioji sala”), mažesnė – Tavşan adası (“Triušių sala”). Po Amasros apgulties ją aneksavo Osmanų imperija. Šiai vietovei taip pat yra suteikta UNESCO apsauga.
Mobilumo Turkijoje metu mūsų mokyklos mokiniai pristatė Lietuvoje saugomus UNESCO objektus, taip pat sukūrė linksmą video filmuką apie Vilnių.
Vilniaus savivaldybės Grigiškių gimnazija
